Kavos istorija Indonezijoje

Net jos kilmės šalyje Etiopijoje iki 1889 m. ten gyvenantys ortodoksai krikščionys draudė kavą, nes ji buvo laikoma musulmonišku gėrimu. Europoje karalius Karolis II 1676 m. uždraudė kavines dėl jų sąsajų su pasipriešinimo politiniais veikėjais, tačiau likus dviem dienoms iki draudimo įsigaliojimo jį atšaukė, nes po jo dekreto kilo triukšmas. O Frydrichas Didysis dėl nacionalistinių ir ekonominių priežasčių ją uždraudė Prūsijoje, kad priverstų žmones grįžti prie alaus. Prūsija, neturėdama kolonijų, kuriose būtų gaminama kava, turėjo labai brangiai importuoti visą kavą.

Kava (Coffea arabica), kilusi iš viduramžių Etiopijos karalystės Kaffos, buvo atgabenta į Arabiją, tiksliau, į dabartinį Jemeną, kur buvo auginama ir eksportuojama per Mochos uostą. Nuo 1616 m. Olandijos Rytų Indijos kompanija (VOC) ten pirko kavą ir gabeno ją į Bataviją (dabartinę Džakartą). Netrukus kava tapo vertinga ir labai pelninga prekybos preke, o 1696 m. į Bataviją buvo atgabenti pirmieji sodinukai, skirti sodinti Javoje.

Ši pirmoji partija, pasodinta generalgubernatoriaus Willemo van Outshoorno žemėje, netrukus žuvo per potvynį. Tačiau eksperimentas buvo pakartotas, ir 1706 m. pirmąjį pradinį vietoje užaugintos kavos mėginį kartu su kavamedžiu buvo galima eksportuoti į Amsterdamą. Ir tikite ar ne, bet šis daigas, išaugintas ir padaugintas Amsterdamo botanikos sode, tapo Brazilijoje ir Karibų jūros regione auginamų Arabica kavamedžių seneliu. Bent jau taip rašoma Encyclopedia van Nederlandsch-Indië. Vikipedija pasakoja kitokią istoriją ir nurodo, kad prancūzai atvežė kavos daigus į Martiniką, iš kur jie paplito Meksikoje, Haityje ir kitose Karibų jūros salose, o Brazilija gavo Santos kavą iš Burbonų salų (dabartinis Reunjonas).

Apie 1878 m. įvyko nelaimė, nes Javos pakrantės vietovėse Arabica veislė tapo neatspari kavos lapų rūdims ir jos teko atsisakyti. Apie 1900 m. iš Kongo buvo importuota šiai ligai atspari Robusta veislė (Coffea canephora), kurią vėl buvo galima auginti mažesniame aukštyje.

Iki 1800 m. LKB kavą pradėjo auginti Batavijos apylinkių ir kalnuoto Vakarų Javos regiono gyventojai. Su apygardų vadovais buvo sudarytos sutartys kasmet tiekti tam tikrą kiekį kavos pupelių. VOC nedalyvavo auginant kavą, tačiau regentai turėjo užtikrinti, kad gyventojai augintų kavą, prižiūrėtų sodus ir tiektų reikiamą kiekį kokybiškos kavos. XVIII a. antroje pusėje kavos auginimas išplito Centrinėje Javoje, tačiau tik ribotu mastu. Didelį puolimą likusioje Javos dalyje ir kitose salose pradėjo generalgubernatorius Daendelsas (1808-1811 m.) ir vėlesni administratoriai.

Batavijos regione kava sėkmingiausiai buvo auginama Rijswijke ir Meester Cornelis . Atrodo, kad gyventojai neprieštaravo priverstiniam auginimui. Tas pats pasakytina ir apie Vakarų Javą, kur reikiamas kiekis ir kokybė buvo pristatomi laiku. Tačiau kitose Javos dalyse ir išorinėse salose, ypač Vakarų Sumatroje ir Maluku salose, gyventojai ne taip palankiai vertino priverstinio auginimo sistemą. iš pradžių gyventojus auginti kavą skatino papildomų pajamų vilionė.

1724 m. į Amsterdamą buvo galima išsiųsti apie milijoną svarų kavos. Tačiau kai morka virto lazda ir reikalaujamas kiekis padidėjo iki keturių milijonų svarų (1727 m.) ir šešių milijonų svarų (1736 m.), gyventojų entuziazmas gerokai sumažėjo. Regentams buvo skiriami šeši stuiveriai (penki centai) už svarą, kurie turėjo padengti kavos pirkimą ir jos gabenimą į VOC sandėlį. Realiai pirkimą (prie vartų) vykdė kaimų vadovai. Taigi galima įsivaizduoti, kad ūkininkams mokama kaina buvo tik nedidelė regento gaunamos kainos dalis.

Priverstinai buvo auginama ne tik kava, bet ir cukrus bei indigas. Ši priverstinio auginimo sistema - kultivavimo sistema - buvo įvesta 1830 m. ir vertė ūkininkus 20 proc. savo žemės ploto auginti eksportui skirtas kultūras arba vietoj ryžių ir kitų pagrindinių maisto produktų auginimo skirti 60 dienų nemokamo darbo viešuosiuose projektuose, skirtuose visuotinei gerovei. Tuo pat metu mokesčių rinkimas buvo perduotas mokesčių rinkėjams, kuriems buvo mokama iš komisinių.

Nenuostabu, kad šiomis sistemomis buvo plačiai piktnaudžiaujama: ūkininkams mokamos kainos buvo minimalios, manipuliuojama superkamos produkcijos svoriu, o 60 dienų nemokamų darbų dažnai būdavo pratęsiamos arba panaudojamos privatiems regioninių kolonijinių pareigūnų ar regentų projektams. Mokesčių rinkėjai negailestingai spaudė ūkininkus, kad padidintų savo komisinius. Nenuostabu, kad ši sistema sukėlė visuotinį badą ir nepasitenkinimą.

Jis buvo atstumtas ir diskredituotas savo viršininkų kolonijinėje administracijoje, o dabar yra įtrauktas į Indonezijos kanalų herojų sąrašą Olandijos Rytų Indijos laikotarpiu 1800-1945 m. - kartu su princu Diponegore, Diponegore's karo prieš olandus Jogjakartoje / Centrinėje Javoje iniciatoriumi ir vadu, ir Teuku Umaru, partizanų vadu Ačehe.

Prieš paleidimą jis atsistatydino ir grįžo į Nyderlandus. Ten tęsė savo protestus laikraščių straipsniuose, pamfletuose, o 1860 m. išleido knygą "Max Havelaar; arba pavadinimu "Multatuli", Olandijos prekybos bendrovės kavos aukcionai".

Atsiradus liberalesnėms perspektyvoms ir parlamento klausimams dėl skurdo ir bado Javoje bei norui leisti privatiems komerciniams interesams dalyvauti eksportuojamų kultūrų gamyboje, 1870 m. buvo panaikinta Cultuurstelsel. Vis dėlto dėl kavos pelningumo jos auginimas tęsėsi iki pat XX a. pradžios.

Vienas iš asmenų, aistringiausiai (ir veiksmingiausiai) prisidėjusių prie stiprėjančių liberalių ir abejojančių savimi nuotaikų, buvo Edwardas Douwesas Dekkeris. Nuo 1838 m. dirbęs kolonijos valstybės tarnautoju, 1857 m. jis buvo paskirtas rezidento padėjėju Lebake, Vakarų Javoje, kur pradėjo pasisakyti prieš regentų vykdomą vietinių gyventojų išnaudojimą ir netinkamą elgesį su jais bei prieš kolonijinės valdžios netinkamą elgesį.